Pamačius ryškiai žalią, tankų ir lygutėlį vejos kilimą daugeliui iškart kyla pirmoji mintis – kiek vargo ir išlaidų reikia tokio kiemo priežiūrai! Vilnietis Lukas Stankevičius paneigia visus mitus – vejai, vyras sakosi, nevergaujantis ir nugaros kieme daug nelenkia. 


Vejos auginimo kultūra Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Bendraminčiai buriasi internete, kur dalijasi patirtimi, atsako į klausimus ar patys dalijasi savo iššūkiais. Viena gausiausių tokių grupių „Facebook“ platformoje vejos ekspertų „Sprendimai vejai“ įkurta bendruomenė „Vejos priežiūra savame kieme“ vienija per 81 tūkstantį narių ir siūlė visiems norintiems sudalyvauti konkurse „Vejos šou 2025“. 


Sulaukus šimtų dalyvių ir tūkstančių balsų nuspręsta – gražiausios vejos šeimininko titulas 2025 metais atitenko dirbtinį intelektą pastatų valdyme plėtojančios įmonės komercijos direktoriui L. Stankevičiui, kuris sutiko pasidalinti savo vejos istorija ir priežiūros ypatumais. 


– Kiek svarbu jus supanti aplinka ir kodėl?

– Manau, kad visada smagu grįžti namo, kai turi gražų kiemą ir vasaros metu, kad ir kokia ji šiemet yra nelepinanti, jame pabūti, praleisti laiką. Juk kaip namų vidaus interjere bandai pritaikyti gražiausius sprendimus iš dizaino pusės, taip ir su kiemu – nori, kad jis būtų tau jaukus kiekvieną dieną.


– Kokia jūsų savo vejos atsiradimo istorija –  kada ją sėjote? 

– Konkursą laimėjusi veja pas mane yra antra. Pirmąją veją sėjau prieš trejus metus – stačiausi namą ir jau buvau prisisvajojęs, kad turėsiu kieme, vadinamą, golfo aikštyną. Buvau viską suplanavęs, kaip viskas atrodys ir dariau tuos sprendimus, kuriuos radau internete. 

Pasisėjau veją ir pirmą sezoną buvau daugiau nei nudžiugintas, nes išpildžiau visus savo norus ir pavyko turėti golfo aikštyną. O štai kitą sezoną jaučiu, kad padariau visas įmanomas klaidas ir laikui bėgant iš tos vejos nieko neliko, ją užpuolė visos įmanomos ligos. 

Pasakiau, kad tikrai nepasiduosiu ir pradėjau ieškot tinkamų sprendimų savo aplinkai. Mūsų kieme auga pušys ir daugelis supranta, kad veja taip lengvai neaugs – yra daug šešėlio, kankina samanos, rūgštinga dirva. Pradėjau domėtis ir atsakymų ieškojau toje pačioje grupėje „Vejos priežiūra savame kieme“. Susiradau tinkamą sėklą ir, prašau, turiu gražiausią veją, kuria džiaugsiuosi ir kitais, ir dar kitais metais. Iki šios vejos atkeliavau per dideles klaidas, bet įgijau įgūdžių tų klaidų nekartoti.


Luko kiemo veja


– Kaip išsirinkote ką sėti, kaip tręšti – ar turėjote patirties, o gal turėjote patariančių šalia?

– Visko ieškojau internete. Viena iš pagrindinių vietų, kur rinkausi informaciją tai ta pati grupė – yra visi atsakymai, tik reikia kantriai paieškoti. Ten radau ir sėklos rūšį „POA Supina“. Aš žinau tik dar vieną žmogų, kuris tokią augina, nors net neabejoju, jog yra ir daugiau, bet tai nėra populiarus pasirinkimas.

Tai specifinė vejos sėkla skirta šešėliams, kurios mišinį sudaro laukinė miglė, lietuvių laikoma piktžole, nes ji įsimeta į kitas vejas ir taip uždominuoja.

Su pirma veja padariau daug klaidų, bet buvo ir gerų sprendimų.  Atėjo supratimas, kad turėti gražią veją nereiškia jai tarnauti, bet reikia žinoto pagrindinius principus. Pavyzdžiui, šiemet žmonės kenčia nuo raudonsiūlės, tai viską reikia daryti su saiku – neperlaistyti, neperauginti, nepertręšti, o viską daryti laiku ir su saiku. Paprasti dalykai atveda iki norimo rezultato. 

Ir tikrai nereikia vergauti vejai, kaip kiti galvoja. Jei jau graži veja, tai ant jos ir lipti negalima! Priešingai, reikia ja džiaugtis – mes ir tinklinį, ir futbolą žaidžiam, ir katinai laksto.


– Kiek dabar laiko šiai vejai?

– Tai pirmametė veja, o jei tiksliau – trijų mėnesių. 

Prieš tai buvusios vejos buvo telikę tik likučiai – nuskutom viršutinį sluoksnį. Tuo pačiu pasidarėme ir kitus aplinkos darbus – aplink kiemo perimetrą išvedžioti laidai vejos robotui.


– Kokia priežiūros  rutina? 

– Kol kalbuosi su jumis, jau važiuoju namo ir matau, kad bus geras lietutis. Grįšiu, nusipjausiu žolę, pasitręšiu, nusipurkšiu nuo grybelinių ligų ir paliksiu žaliuoti. 

Rutina labai paprasta – vieną kartą per savaitę praeinu su elektrine žoliapjove, o visa kita padaro robotas. Dažnas stebisi, kam pjauti, jei yra kas už tave daro – yra informacijos, kad norint turėti tankią ir gerą veją reikia dažnai pjauti, tad roboto neužtenka. 

Gal ir makabriškai skambės, bet pirmais mėnesiais pjaudavau gal keturis ar penkis kartus per savaitę, nes reikėjo padirbti, kad ji būtų vešli ir šaknynas tvirtai įsišaknijęs. Dabar suvešėjusią užtenka pjauti kartą per savaitę. Taip pat kartą per mėnesį patręšiu sezoninėmis trąšoms, jei matau signalus, kad yra drėgmės – apsaugą nuo grybelinių ligų.


– Ar nuo kaimynų nenukenčiate – neužneša kitų augalų sėklų į jūsų veją? 

– Anksčiau buvo ši problema, nes pirmosios vejos sėkla buvo „Gold master“ tipo – lepi, daug priežiūros ir lengvai pasiduodanti piktžolėms rūšis. Dabartinė veislė išskirtinė, labai agresyvaus tipo, praktiškai kitoms piktžolėms šansų atsirasti nėra daug, nes žolė uždominuoja. 


– Kaip pasirenkate priemones ir kur jas įsigyjate? Ar yra pakankamas pasirinkimas?

– Visko ieškau pas mūsų grupėje esančius tiekėjus. „Sprendimai vejai“ turi didelį pasirinkimą į daug klausimų atsakančių produktų, suteikia puikias konsultacijas. Na, o naujokams gali „ChatGpt“ atsakyti, kaip bet koks profesionalas (juokiasi).


– Ar kiemą puošia gėlynai, krūmai ar medžiai? Kas juos rinko ir kas jais rūpinasi?

– Turime šilauogių, nupjovėme keletą pušų ir žadame sodinti penkis formuotus ąžuoliukus ir mažų kalninių pušelių. Susitarėm, kad kol kas agurkų dar neauginsim.


– Kaip šeima reaguoja į jūsų šį pomėgį rūpintis veja?

– Visi į tai žiūri labai sveikai – juk aš ten stipriai nugaros dėl jos nelenkiu. Palaikau estetinį vaizdą ir visiems patinka. Juk smagu atvažiuoti pas kažką į svečius su vaikais pasižaist, stebėti gražią aplinką, pasivartyti ant vejos. Kiekvienas nori, bet ne visiems išeina, tad visi vertina pozityviai, mato užsidegimą ir pasiryžimą išlaikyti disipliną. Čia kap su sportu – jei nuėjai penkis kartus nereikia tikėtis, kad po šešto atsiras raumenys. Taip ir su veja – svarbu tęstinumas ir  disciplina ir jei viską darai laiku, ta aplinka duoda pačiam postūmį, aplinkiniams gražu, gerą žodį pasako, jiems smagu ant tos vejos. 


– Ar kaimynai nepavydi?

– Jei sakoma, kad pas kaimyną žolė žalesnė – tai pas mane taip ir yra, tik ta žalesnė pusė yra pas mane (kvatoja). Niekas čia nekonkuruoja, paganyti akis gražu, bet ne kiekvienam to reikia.

– Kiek veja naudojama – žaidžiate, kepate grilį, deginatės?

– Netausojame. Manau, kad tai ką darai – turi teikti malonumą, nes kitaip tai pavirs darbu ir kokia prasmė, jei tau niekas nemoka. Tai reikia išlaikyti tarp pomėgio ir rezultato. 

Šeimoje mes daug keliaujame, todėl įrenginėjome namus, kuriuose kuo daugiau padėtų šiuolaikinės technologijos – tai tas pats laistymas, dirvožemio rūgštingumo matavimas, vejos trumpinimas yra automatizuoti procesai. Vergystės nėra, o su minimaliomis pastangomis ir rezultatas yra. 


– Jei sutiktumėte save tik pradedantį galvoti apie veją – ką patartumėte sau? 

– Patarčiau laikytis saiko. Labai daug klaidų dariau – per daug patręši, perlieji ir reikia suprasti, kad žolė yra tas pats augalas, kaip ir kiti. Įsivaizdavau, kad jei daug tręšiu, laistysiu tuomet viskas bus gerai, bet gavosi atvirkščiai. Pirmais metais gerai, bet paskui atsirado grybelinės ligos, dėl prevencinių priemonių nebuvimo, dėl trąšų nebėrimo laiku ar dėl netinkamo kiekio kiekio. Dabar viskas su saiku ir užbėgi įvykiams už akių. Tai ir palinkėjimas sau būtų mažiau skubėt ir daryti viską su saiku. 


– Ar dažnai sulaukiate klausimų, prašymų patarti ką daryti? Kokių dažniausiai? 

– Kai įkėliau nuotrauką į grupę su nauja veja – kiekis klausiančių padidėjo. Net buvo besisiūlančių pinigus mokėti, kad tik padėčiau prižiūrėti. Juokingiausia, kai kreipėsi pažįstamas architektas, kuris projektavo mūsų amus klausdamas kaip kovoti su žole, nes neauga, juodžemis šviečia. Kiek galiu – tiek atsakau ir komentuoju jei tik gerai suprantu ką matau.


– Kaip jaučiasi laimėjęs konkursą?

– Nustebau, nes nesitikėjau. Neprašiau nieko už mane balsuoti, tai smagu tas gausus palaikymas. Mėgstu bendradarbiams parodyti veją, nes patys padėjo lyginti juodžemį, tai jie kartais sako: „Lukai, čia tik žolė, nusileisk ant žemės". Tai jei kolegos mėgsta švelniai pašiepti, tai iš kitų sulaukiau tik pozityvo.